Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Apreiškimas 16:1–21

16  Ir išgirdau iš šventovės garsų balsą sakant septyniems angelams: „Eikite ir išliekite septynis Dievo pykčio dubenis į žemę!“  Pirmasis nuėjęs išliejo savo dubenį į žemę, ir žmones, turinčius žvėries žymę ir garbinančius jo statulą, apniko pragaištingos, piktos votys.  Antrasis išliejo savo dubenį į jūrą. Ji pasidarė lyg negyvėlio kraujas, ir visos gyvos sielos jūroje išgaišo.  Trečiasis išliejo savo dubenį į upes bei vandens šaltinius ir jie pavirto krauju.  Ir išgirdau vandenų angelą sakant: „Teisus tu, kuris esi ir kuris buvai, Ištikimasis, kad paskelbei šiuos nuosprendžius.  Jie liejo šventųjų ir pranašų kraują, todėl kraują ir davei jiems gerti. Jie to nusipelno.“  Išgirdau ir aukurą sakant: „Taip, Jehova Dieve, Visagali, tikros ir teisingos tavo nutartys.“  Ketvirtasis išliejo savo dubenį į saulę ir jai buvo leista svilinti žmones ugnimi.  Žmones svilino baisi kaitra, bet jie piktžodžiavo vardui Dievo, turinčio valdžią šioms negandoms. Jie neatgailavo, neatidavė jam šlovės. 10  Penktasis išliejo savo dubenį ant žvėries sosto ir jo karalystė aptemo. Žmonės iš skausmo krimtosi liežuvius, 11  piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo skausmų ir vočių ir neatgailavo dėl savo darbų. 12  Šeštasis išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę ir jos vanduo buvo išdžiovintas, kad būtų paruoštas kelias karaliams iš saulėtekio. 13  Ir išvydau tris netyras ištarmes* tarsi varles išeinant iš slibino nasrų, žvėries nasrų ir netikro pranašo burnos. 14  Tai demonų įkvėptos ištarmės*, darančios ženklus. Jos išeina pas visos gyvenamos žemės karalius, kad suburtų juos didžiosios Visagalio Dievo dienos karui. 15  „Štai ateinu kaip vagis. Laimingas, kas budi ir saugo savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos.“ 16  Ir jos subūrė juos į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas*. 17  Septintasis išliejo savo dubenį į orą ir tada iš šventovės, nuo sosto nuskambėjo garsus balsas: „Įvyko!“ 18  Ir ėmė žaibuoti, pasigirdo balsai, griaustiniai ir kilo toks didelis žemės drebėjimas, kokio nėra buvę nuo tada, kai žemėje atsirado žmogus, — toks smarkus, toks didžiulis žemės drebėjimas. 19  Didysis miestas suskilo į tris dalis, tautų miestai sugriuvo ir Dievas prisiminė didžiąją Babelę, kad duotų jai taurę savo rūstybės pykčio vyno. 20  Visos salos pabėgo, neberasta ir kalnų. 21  Iš dangaus ant žmonių pasipylė didžiulė talento svorio luitų kruša. Žmonės piktžodžiavo Dievui dėl krušos negandos, nes ta neganda buvo nepaprastai sunki.

Išnašos

Pažod. „netyras dvasias“.
Pažod. „Tai demonų dvasios“.
Išvertus — „Megido kalnas“.