Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Apaštalų darbų 9:1–43

9  Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą  ir paprašė jį laiškų Damasko sinagogoms, kad galėtų surišęs atvesdinti į Jeruzalę visus, ką tik rastų priklausančius Keliui, — tiek vyrus, tiek moteris.  Bekeliaujant ir jau esant netoli Damasko, staiga jį nutvieskė iš dangaus šviesa.  Saulius krito ant žemės ir išgirdo balsą, jam sakantį: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“  Šis tarė: „Kas tu, Viešpatie?“ ir išgirdo: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.  O dabar kelkis, eik į miestą ir tau bus pasakyta, ką turi daryti.“  Su juo keliaujantys vyrai stovėjo netekę žado — jie girdėjo balso aidesį, bet nematė jokio žmogaus.  Saulius atsikėlė nuo žemės, ir, nors akys buvo atmerktos, nebegalėjo nieko matyti. Todėl jie paėmė jį už rankos ir atvedė į Damaską.  Tris dienas jis buvo neregintis, ir nei valgė, nei gėrė. 10  Damaske buvo toks mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: „Ananijau!“ Šis atsiliepė: „Aš čia, Viešpatie.“ 11  Viešpats jam pasakė: „Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai dabar jis meldžiasi. 12  Regėjime jis matė, kaip vyras, vardu Ananijas, ateina ir uždeda ant jo rankas, kad atgautų regą.“ 13  Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie šitą vyrą, — kiek bloga jis padarė tavo šventiesiems Jeruzalėje. 14  Jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus ir čia suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo.“ 15  Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes tas žmogus yra mano rinktinis indas, — jis neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio sūnums. 16  Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo.“ 17  Taigi Ananijas nuėjo, įžengė į tuos namus ir, uždėjęs ant jo rankas, pasakė: „Broli Sauliau! Viešpats — tas Jėzus, kuris pasirodė tau kelyje, kai vykai čionai, — atsiuntė mane, kad atgautum regą ir taptum kupinas šventosios dvasios.“ 18  Bemat jam nuo akių nukrito tarsi kokie žvynai ir jis praregėjo. Tada atsikėlė, buvo pakrikštytas, 19  paskui pavalgė ir sustiprėjo. Saulius kelias dienas Damaske praleido su mokiniais 20  ir tuojau pradėjo skelbti sinagogose apie Jėzų, — kad jis yra Dievo Sūnus. 21  Visi jo klausantys didžiai stebėjosi ir sakė: „Argi ne šitas Jeruzalėje aršiai persekiojo tuos, kurie šaukiasi to vardo, o dabar ir čia yra atvykęs to paties, — suiminėti jų ir gabenti pas aukštuosius kunigus?“ 22  O Saulius vis labiau stiprėjo ir glumino Damaske gyvenančius žydus nuosekliai įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus. 23  Daugeliui dienų praėjus, žydai susimokė susidoroti su juo, 24  tačiau Saulius apie jų sąmokslą sužinojo. Norėdami jį nužudyti, jie dieną naktį tykojo prie vartų, 25  todėl nakčia jo mokiniai jį paėmę nuleido krepšyje pro sienos angą. 26  Atvykęs į Jeruzalę, Saulius mėgino prisidėti prie mokinių, bet visi jo bijojo, nes netikėjo jį irgi esant mokinį. 27  Tada jam pagelbėjo Barnabas: nusivedė pas apaštalus ir smulkiai jiems papasakojo, kaip Saulius kelyje regėjo Viešpatį ir kad šis jam kalbėjo, ir kaip drąsiai jis skelbė Damaske Jėzaus vardu. 28  Saulius pasiliko su jais, laisvai vaikščiojo po Jeruzalę* ir drąsiai kalbėjo Viešpaties vardu. 29  Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su graikakalbiais žydais, ir tie jau ketino su juo susidoroti. 30  Tačiau broliai tai sužinojo ir, nuvedę jį į Cezarėją, išsiuntė į Tarsą. 31  Tada bendruomenei visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje atėjo ramybės laikotarpis. Ji tvirtėjo ir, vaikščiodama Jehovos baimėje ir su šventosios dvasios paguoda, vis augo. 32  Visur kur keliaudamas, Petras atvyko ir pas šventuosius, gyvenančius Lydoje. 33  Ten rado tokį žmogų, vardu Enėjas; jis jau aštuonerius metus gulėjo ant gulto paralyžiuotas. 34  Petras jam tarė: „Enėjau, Jėzus Kristus tave išgydo! Kelkis ir pasiklok patalą.“ Šis tuojau atsikėlė. 35  Jį matė visi Lydos bei Šarono lygumos gyventojai, ir jie atsigręžė į Viešpatį. 36  O Jopėje buvo tokia mokinė, vardu Tabita, vadinama ir Dorkade.* Ji darė daug gerų darbų ir nešykštėjo gailestingumo dovanų. 37  Bet atsitiko taip, kad tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Apiprausę ją paguldė aukštutiniame kambaryje. 38  Lyda buvo netoli Jopės, todėl išgirdę, kad tame mieste yra Petras, mokiniai pasiuntė pas jį du vyrus paprašyti: „Ateik nedelsdamas pas mus.“ 39  Petras pakilo ir nuėjo su jais. Kai atvyko, jį nuvedė į tą aukštutinį kambarį. Visos našlės jį apstojo ir verkdamos rodė palaidines bei viršutinius drabužius, kuriuos Dorkadė siūdavo, kol dar buvo su jomis. 40  Petras išprašė visus laukan, atsiklaupęs pasimeldė, atsigręžė į mirusiąją ir tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir išvydusi Petrą atsisėdo. 41  Padavęs ranką, jis pakėlė ją ir, pakvietęs šventuosius bei našles, parodė ją gyvą. 42  Tai tapo žinoma visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį. 43  Petras kurį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, Simoną.

Išnašos

Pažod. „įeidamas į Jeruzalę ir išeidamas“.
Tabita (aram.) ir Dorkadė (gr.) reiškia „gazelė“.