Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Apaštalų darbų 7:1–60

7  Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar visa tai tiesa?“  Steponas prabilo: „Vyrai! Broliai ir tėvai! Paklausykite! Šlovės Dievas pasirodė mūsų protėviui Abraomui, šiam dar esant Mesopotamijoje, dar prieš apsigyvenant Harane,  ir tarė jam: ‘Išeik iš savo krašto, palik savo gimines ir keliauk į kraštą, kurį tau parodysiu.’  Tada jis iškeliavo iš chaldėjų žemės ir apsigyveno Harane. Jo tėvui mirus, Dievas jį iš ten iškeldino į šį kraštą, kur jūs dabar gyvenate.  Tačiau nedavė Abraomui jame veldinio — nė pėdos žemės, tik pažadėjo atiduoti jį kaip nuosavybę jam ir jo palikuonims po jo, nors tuomet vaikų jis dar neturėjo.  Be to, Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimame krašte, vergaus ir bus engiami keturis šimtus metų.  ‘Tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu, — tarė Dievas. — Paskui jie iškeliaus ir eis man dievatarnystę šitoje vietoje.’  Ir Dievas davė Abraomui apipjaustymo sandorą. Taigi Abraomui gimė Izaokas ir jis apipjaustė jį aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui — dvylika patriarchų.  Patriarchai ėmė pavydėti Juozapui ir pardavė jį į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo, 10  išvadavo jį iš visų jo suspaudimų, davė susilaukti palankumo ir suteikė išminties faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje. Šis paskyrė Juozapą Egipto ir visų savo namų valdytoju. 11  Paskui visame Egipte ir Kanaane užėjo badas — didelis suspaudimas, ir mūsų protėviai negalėjo rasti sau maisto. 12  Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė mūsų protėvius pirmą kartą. 13  Antrąjį kartą Juozapas savo broliams pasisakė, kas esąs, ir faraonui paaiškėjo Juozapo kilmė. 14  Tada Juozapas išsiuntęs parsikvietė savo tėvą Jokūbą ir visą giminę — septyniasdešimt penkias sielas. 15  Jokūbas atvyko į Egiptą. Ten jis mirė, mirė ir mūsų protėviai. 16  Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kape, kurį Abraomas, sumokėjęs sidabru, nupirko Sicheme iš Hamoro sūnų. 17  Artinantis laikui, kai turėjo išsipildyti pažadas, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta Egipte išaugo, tapo gausi. 18  Tada Egipte iškilo visai kitoks karalius; jis nežinojo apie Juozapą. 19  Griebęsis klastos prieš mūsų giminę, jis spaudė tėvus, kad pamestų savo kūdikius ir tie neliktų gyvi. 20  Tuo metu gimė Mozė; jis buvo dieviškai gražus*. Tris mėnesius juo rūpinosi tėvo namuose, 21  o kai buvo paliktas, faraono duktė jį pasiėmė ir užaugino kaip savo sūnų. 22  Taip Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties ir buvo galingas žodžiais bei darbais. 23  Kai Mozei suėjo keturiasdešimt, širdyje jam kilo noras pažiūrėti, kaip gyvena jo broliai, Izraelio sūnūs. 24  Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir už jį atkeršijo — egiptietį užmušė. 25  Jis manė, kad broliai supras, jog Dievas siunčia jiems išgelbėjimą jo ranka, bet tie nesuprato. 26  Kitą dieną, pamatęs juos besimušant, Mozė priėjo ir mėgino juos sutaikyti sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?!’ 27  Tačiau tas, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį tardamas: ‘Kas paskyrė tave mūsų vadu ir teisėju? 28  Bene ir su manimi nori taip susidoroti, kaip vakar susidorojai su egiptiečiu?’ 29  Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir apsigyveno kaip ateivis Midjano krašte; ten jam gimė du sūnūs. 30  Praėjus keturiasdešimčiai metų, Sinajaus kalno dykumoje, degančio dygiakrūmio liepsnoje jam pasirodė angelas. 31  Matydamas tą reginį, Mozė stebėjosi. Jam besiartinant pasižiūrėti, pasigirdo Jehovos balsas: 32  ‘Aš esu tavo protėvių Dievas — Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.’ Drebulio apimtas, Mozė žiūrėti nebedrįso. 33  Jehova jam tarė: ‘Nusiauk nuo kojų sandalus, nes vieta, kur stovi, yra šventa žemė. 34  Aš regėte regėjau, kaip Egipte engiama mano tauta, išgirdau jų vaitojimą ir nusileidau jų išvaduoti. Dabar eikš, pasiųsiu tave į Egiptą.’ 35  Tą patį Mozę, kurio jie išsižadėjo sakydami: ‘Kas paskyrė tave vadu ir teisėju?’, Dievas ir siuntė kaip vadą ir išvaduotoją — per angelą, pasirodžiusį jam dygiakrūmyje. 36  Šitas vyras išvedė juos, per keturiasdešimt metų darydamas stebuklus bei ženklus Egipte, prie Raudonosios jūros ir dykumoje. 37  Tas pats Mozė Izraelio sūnums pasakė: ‘Dievas iš jūsų brolių pakels jums pranašą, tokį kaip aš.’ 38  Tai jis bendruomenei esant dykumoje buvo su angelu, ir šis kalbėjo jam ant Sinajaus kalno; tai jis buvo su mūsų protėviais. Jis gavo gyvus apreikštuosius žodžius, kad perduotų jums. 39  Mūsų protėviai nenorėjo jam paklusti, jį atstūmė ir, širdyse gręždamiesi atgal į Egiptą, 40  sakė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kad eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto žemės.’ 41  Taigi jie anomis dienomis pasidarė veršį, atvedė tam stabui auką ir linksminosi, patenkinti savo rankų darbais. 42  Todėl Dievas nuo jų nusigręžė ir paliko juos eiti dievatarnystę dangaus kareivijai, kaip pranašų knygoje parašyta: ‘Argi man per keturiasdešimt metų dykumoje jūs aukojote papjautus gyvulius bei aukas, Izraelio namai? 43  Ne, jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę — atvaizdus, kuriuos pasidarėte garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.’ 44  Dykumoje mūsų protėviai turėjo liudijimo palapinę, kokią Mozei pagal jo regėtą pavyzdį įsakė padaryti tas, kuris su juo kalbėjo. 45  Mūsų protėviai, ją perėmę, atsigabeno su Jozue į kraštą, priklausiusį tautoms, kurias mūsų protėvių akyse Dievas išvijo. Čia ji liko iki Dovydo dienų. 46  Dovydas rado malonę Dievo akyse ir paprašė, kad jam būtų leista surasti Jokūbo Dievui buveinę. 47  Tačiau tuos namus jam pastatė Saliamonas. 48  Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo namuose, kaip sako pranašas: 49  ‘Dangus mano sostas, o žemė — mano pakoja. Kokius namus man statysite, — sako Jehova, — arba kur mano poilsio vieta? 50  Argi ne mano ranka visa tai padarė?’ 51  Kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs visada priešinatės šventajai dvasiai — kaip jūsų protėviai, taip ir jūs. 52  Kurio iš pranašų jūsų protėviai nepersekiojo? Jie žudė tuos, kurie iš anksto skelbė apie Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar tapote jūs — 53  jūs, kurie gavote Įstatymą, perduotą per angelus, bet jo nesilaikėte!“ 54  Tie žodžiai rėžė jiems širdį ir jie ėmė griežti dantimis, niršdami ant jo. 55  O jis, būdamas kupinas šventosios dvasios, pažvelgęs į dangų išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje, 56  ir tarė: „Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“ 57  Surikę nesavais balsais, tie užsidengė ausis ir puolė jį visi kaip vienas. 58  Išsivarę už miesto, pradėjo mesti į jį akmenis. Liudytojai savo apsiaustus pasidėjo prie kojų jauno vyro, vardu Saulius. 59  Mėtomas akmenimis, Steponas prašė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ 60  Tada, suklupęs, garsiu balsu sušuko: „Jehova, nekaltink jų dėl šitos nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.

Išnašos

Arba „mielas Dievui“.