Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Apaštalų darbų 27:1–44

27  Kadangi buvo nuspręsta, kad plauksime į Italiją, Paulių ir kelis kitus kalinius perdavė Augusto dalinio šimtininkui, vardu Julijus.  Mes sėdome į vieną Adramitijos laivą, turėjusį plaukti per Azijos pakrantės uostus, ir leidomės į kelią. Su mumis buvo ir makedonas Aristarchas iš Tesalonikos.  Kitą dieną atvykome į Sidoną. Julijus elgėsi su Pauliumi geraširdiškai ir leido jam nueiti pas draugus, kad šie juo pasirūpintų.  Iš ten vėl leidomės į jūrą ir plaukėme Kipro užuovėjoje, nes pūtė priešiniai vėjai.  Perplaukę atvirus vandenis ties Kilikija ir Pamfilija, atvykome į Lykijos uostą Myrą.  Ten šimtininkas surado laivą iš Aleksandrijos, plaukiantį į Italiją, ir mus į jį sulaipino.  Nemažai dienų plaukėme iš lėto, kol vargais negalais pasiekėme Knidą, ir, kadangi vėjas neleido mums judėti pirmyn, pro Salmonę nuplaukėme į Kretos užuovėją.  Jos pakrantėmis šiaip ne taip nusigavome į tokią vietovę, vadinamą Puikiosiomis Prieplaukomis, netoli Lasėjos miesto.  Prabėgus nemažai laiko, plaukti jau buvo pavojinga, mat jau ir rudens pasninkas buvo praėjęs. Taigi Paulius ėmėsi jiems patarti: 10  „Vyrai, matau, kad ši kelionė baigsis nuostoliu ir dideliu praradimu — ne tik krovinio bei laivo, bet ir mūsų sielų.“ 11  Tačiau šimtininkas klaũsė laivavedžio ir laivo savininko, o ne Pauliaus žodžių. 12  Kadangi tas uostas žiemoti buvo nepatogus, dauguma pasiūlė plaukti iš jo ir mėginti kaip nors pasiekti Kretos uostą Feniksą, atvirą į šiaurės rytus ir pietryčius, ir žiemoti tenai. 13  Pakilus lengvam pietų vėjui, jie pamanė tą tikslą nesunkiai pasieksią ir pakėlę inkarą leidosi plaukti palei Kretą, arti kranto. 14  Tačiau netrukus nuo salos pusės atūžė siautulingas vėjas, vadinamas Euroakvilu*. 15  Štormo pagautas, laivas nepajėgė išsilaikyti pirmagaliu prieš vėją, tad mes pasidavėme ir leidomės genami pavėjui. 16  Nulėkėme į tokios salelės, vadinamos Kauda, užuovėją, bet vis tiek vos pavyko išsaugoti laivagalio valtį. 17  Ją užkėlę, jie ėmėsi apjuosti laivą lynais per apačią. Bijodami užplaukti ant Sirto seklumų, nuleido burių įrangą ir buvome nešami toliau. 18  Kitą dieną, kadangi audra mus smarkiai blaškė, jie ėmėsi palengvinti laivą, 19  o trečią dieną patys savo rankomis išmetė iš jo ir dalį burių įrangos. 20  Daugelį dienų nesimatė nei saulės, nei žvaigždžių, nemenka audra mus alino ir buvome beprarandą bet kokią viltį išsigelbėti. 21  Žmonės buvo jau ilgą laiką nieko nevalgę. Paulius atsistojo tarp jų ir pasakė: „Vyrai, išties reikėjo paklausyti mano patarimo ir neplaukti iš Kretos — nebūtų tekę patirti tokio nuostolio ir praradimo. 22  Tačiau dabar, raginu jus, pralinksmėkite, nes sielos nė vienas iš jūsų nepraras, pražus tik laivas. 23  Mat šiąnakt atsistojo šalia manęs angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir kuriam einu dievatarnystę, 24  ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau. Tu turėsi stoti prieš Cezarį. Štai Dievas dovanojo tau visus, plaukiančius su tavimi.’ 25  Taigi, vyrai, būkite linksmi: aš tikiu Dievu — bus taip, kaip man pasakyta. 26  Mus turi išmesti į kokią nors salą.“ 27  Atėjus keturioliktai nakčiai tebebuvome blaškomi Adrijos* jūroje. Vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad laivas artėja prie kažkokios sausumos. 28  Išmatavę gylį, jie nustatė dvidešimt jūros sieksnių. Dar šiek tiek paplaukę, vėl išmatavo ir berado penkiolika jūrsieksnių. 29  Bijodami, kad neužšoktume ant uolų, jie išmetė laivagalyje keturis inkarus ir nekantriai laukė, kol išauš diena. 30  Paskui jūreiviai mėgino iš laivo pabėgti ir nuleido į jūrą valtį, neva ketindami kiek nuplukdyti pirmagalio inkarus. 31  Tad Paulius šimtininkui ir kareiviams pasakė: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite.“ 32  Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi. 33  Prieš dienai išauštant Paulius ėmė raginti visus pavalgyti: „Šiandien keturiolikta diena, kai jūs budite ir esate ničnieko nevalgę. 34  Todėl raginu jus pasistiprinti — to reikia, kad išsigelbėtumėte. Nė vienam iš jūsų nė plaukas nuo galvos nenukris.“ 35  Tai pasakęs, jis paėmė duonos paplotį, visų akivaizdoje padėkojo Dievui ir sulaužęs pradėjo valgyti. 36  Visi pralinksmėję irgi ėmė sau maisto. 37  Iš viso laive mūsų buvo du šimtai septyniasdešimt šešios sielos. 38  Pasisotinę jie išmetė į jūrą kviečius, taip palengvindami laivą. 39  Kai diena išaušo, jie tos žemės neatpažino. Pamatę kažkokią įlanką lėkštu krantu, nusprendė, jei tik pavyks, užvaryti laivą ten. 40  Jie nupjovė inkarus ir paliko juos jūroje, sykiu atleido vairairklių saitus ir, iškėlę į vėją priekinę burę, leidosi į krantą. 41  Atsidūrę prie seklumos, jūros skalaujamos iš abiejų pusių, jie užplukdė laivą ant jos. Pirmagalys įstrigo ir nebepajudėjo, o laivagalis ėmė irti nuo smarkios mūšos. 42  Kareiviai tada sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepabėgtų, 43  bet šimtininkas norėjo apsaugoti Paulių ir neleido jiems to sumanymo įvykdyti. Jis įsakė, kad mokantys plaukti šoktų į vandenį ir pirmi plauktų į krantą, 44  o kiti gelbėtųsi kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų*. Taip visi pasiekė krantą ir išsigelbėjo.

Išnašos

Stiprus šiaurės rytų vėjas.
Anuomet Adrijos jūra buvo vadinama ir dabartinė Jonijos jūra bei Viduržemio jūros dalis tarp Sicilijos ir Kretos.
Arba „kokių nors daiktų iš laivo“.