Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Apaštalų darbų 21:1–40

21  Galiausiai nuo jų atsiplėšę, mes leidomės į jūrą ir, plaukdami tiesia eiga, atvykome į Kosą. Kitą dieną atplaukėme į Rodą, o iš ten — į Patarą.  Susiradę laivą, plaukiantį tiesiai į Finikiją, įsėdome ir išplaukėme.  Užmatę Kiprą, palikome jį kairėje ir plaukėme toliau į Siriją. Išlipome Tyre, nes ten laivas turėjo iškrauti krovinį.  Susiieškojome mokinius ir pasilikome septynias dienas. Gavę dvasios liudijimą, jie ne kartą sakė Pauliui nekelti kojos į Jeruzalę.  Tas dienas ten prabuvę, leidomės į kelią, ir jie visi su moterimis ir vaikais mus lydėjo, kol išėjome iš miesto. Pakrantėje atsiklaupėme, pasimeldėme  ir vieni su kitais atsisveikinome. Mes sėdome į laivą, o jie sugrįžo namo.  Iš Tyro, baigdami kelionę jūra, atvykome į Ptolemaidę, kur pasveikinome brolius ir vieną dieną su jais pabuvome.  Kitą dieną iškeliavome ir atvykome į Cezarėją. Čia atėjome į evangelizuotojo Pilypo, vieno iš septyneto, namus ir pas jį apsistojome.  Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris; jos pranašaudavo. 10  Ten užtrukome daugiau dienų. Tuo metu iš Judėjos atkeliavo toks pranašas, vardu Agabas. 11  Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą, susirišo ja kojas ir rankas ir tarė: „Taip sako šventoji dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, žydai Jeruzalėje taip suriš ir atiduos į kitataučių rankas.’“ 12  Kai tai išgirdome, tiek mes, tiek vietiniai ėmėme Paulių maldauti, kad neitų į Jeruzalę. 13  Paulius tada atsiliepė: „Ką jūs darote verkdami ir sunkindami man širdį! Dėl Viešpaties Jėzaus vardo aš juk esu pasirengęs ne tik būti surištas Jeruzalėje, bet ir numirti.“ 14  Kadangi jis nesileido perkalbamas, mes atlyžome ir pasakėme: „Teįvyksta Jehovos valia.“ 15  Toms dienoms praėjus, susiruošėme ir patraukėme aukštyn į Jeruzalę. 16  Su mumis ėjo ir kai kurie mokiniai iš Cezarėjos — vedė pas tokį kiprietį Mnasoną, vieną iš pirmųjų mokinių, turėjusį priimti mus į svečius. 17  Kai atkeliavome į Jeruzalę, broliai mus džiaugsmingai sutiko. 18  Kitą dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą; ten buvo ir visi vyresnieji. 19  Paulius juos pasveikino ir ėmė nuosekliai pasakoti, ką Dievas buvo tautose nuveikęs per jo tarnystę. 20  Tai išklausę, jie šlovino Dievą. Paskui Pauliui pasakė: „Matai, broli, kiek tūkstančių tikinčiųjų yra tarp žydų, ir jie visi uolūs dėl Įstatymo. 21  Jie prisiklausė apie tave kalbų, esą mokai visus kitose tautose gyvenančius žydus atsimesti nuo Mozės, sakydamas jiems, kad neapipjaustytų vaikų ir nesilaikytų papročių. 22  Ką gi tada daryti? Jie, be abejo, išgirs, kad atvykai. 23  Tad padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, susisaistę įžadu. 24  Pasiimk juos su savimi, atlik kartu su jais apsivalymo apeigas ir apmokėk jų išlaidas, kad jie galėtų nusiskusti galvas. Tada visi žinos, jog tai, kas jiems apie tave prikalbėta, nieko verta, kad tu elgiesi tinkamai ir pats laikaisi Įstatymo. 25  O dėl įtikėjusių kitataučių mes esame išsiuntę nutarimą, kad jiems reikia saugotis to, kas paaukota stabams, kraujo, pasmaugtų gyvūnų mėsos ir ištvirkavimo.“ 26  Tada, kitą dieną, Paulius pasiėmė tuos vyrus, kartu su jais atliko apsivalymo apeigas ir nuėjo į šventyklą pranešti, kada apsivalymo dienos baigsis ir už kiekvieną iš jų reikės paaukoti auką. 27  Toms septynioms dienoms einant į pabaigą, žydai iš Azijos, pamatę jį šventykloje, ėmė kurstyti visą minią. Jie stvėrė jį 28  šaukdami: „Izraelio vyrai! Padėkite! Čia tas žmogus, kuris mokydamas visus visur nuteikinėja prieš mūsų tautą, prieš Įstatymą ir šią vietą! Jis netgi atsivedė į šventyklą graikų ir šią šventą vietą suteršė!“ 29  Mat anksčiau mieste jie buvo matę su juo efezietį Trofimą, tad pamanė, kad Paulius jį atsivedė į šventyklą. 30  Sujudo visas miestas, subėgo liaudis. Pagriebę Paulių, jie ištempė jį iš šventyklos, ir durys tuoj pat buvo uždarytos. 31  Jiems kėsinantis jį užmušti, įgulos tribūną* pasiekė žinia, kad visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis. 32  Pasiėmęs kareivių ir šimtininkų, šis iš karto nubėgo žemyn pas juos. Pamatę tribūną ir kareivius, anie liovėsi Paulių mušę. 33  Tribūnas priėjęs jį suėmė, įsakė surakinti dviem grandinėmis ir ėmė klausinėti, kas jis toks ir ką padarė. 34  Bet vieni iš minios šaukė viena, kiti kita. Dėl tos erzelynės negalėdamas nieko tikra sužinoti, tribūnas įsakė nuvesti jį į kareivines. 35  Kol Paulius pasiekė laiptus, minia taip įsisiautėjo, kad kareiviams teko jį nešte nešti, 36  mat daugybė žmonių sekė įkandin šaukdami: „Mirtis jam!“ 37  Kai Paulių jau buvo beįvedą į kareivines, jis kreipėsi į tribūną: „Ar galiu tau kai ką pasakyti?“ Tas atsakė: „Tu moki graikiškai? 38  Tai tu nesi tas egiptietis, kuris prieš kiek laiko sukurstė maištą ir išvedė į dykumą keturis tūkstančius durklininkų*?“ 39  Tada Paulius tarė: „Iš tikrųjų aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, nemenko miesto pilietis. Prašau tavęs, leisk man kreiptis į žmones.“ 40  Kai šis leido, Paulius stovėdamas ant laiptų pamojo ranka žmonėms. Šiems gerokai aptilus, jis kreipėsi į juos hebrajų kalba:

Išnašos

Gr. chiliarchos — „tūkstančio kareivių vadas“.
Pažod. „sikarijų“.