Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Apaštalų darbų 19:1–41

19  Apolui esant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą ir rado ten keletą mokinių.  Paulius jų pasiteiravo: „Ar įtikėję gavote šventąją dvasią?“ Tie atsakė: „Tai kad mes nė negirdėjome šventąją dvasią esant.“  Tada jis paklausė: „O kokiu krikštu buvote pakrikštyti?“ Jie atsakė: „Jono krikštu.“  Paulius tarė: „Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti tuo, kuris ateis po jo, tai yra Jėzumi.“  Kai mokiniai tai išklausė, buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.  O Pauliui uždėjus ant jų rankas, ant jų nusileido šventoji dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.  Iš viso jų buvo kokie dvylika vyrų.  Paulius nuėjo į sinagogą ir tris mėnesius drąsiai skelbė, kalbėdamas ir įtikinamai aiškindamas apie Dievo karalystę.  Bet kai kurie darėsi vis labiau užkietėję, netikėjo ir visų akivaizdoje burnojo prieš Kelią, todėl Paulius, pasitraukęs nuo jų ir atskyręs mokinius, kasdien kalbėjo Tirano mokyklos auditorijoje. 10  Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos* gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį. 11  Dievas Pauliaus rankomis darė neįtikėtinus galios darbus. 12  Net jo dėvėtas skepetas ir prijuostes žmonės nešdavo ligoniams, ir ligos nuo šių pasitraukdavo, išeidavo piktosios dvasios. 13  Kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai, varydami iš apsėstųjų piktąsias dvasias, irgi mėgindavo tarti Viešpaties Jėzaus vardą. Jie sakė: „Griežtai įsakau jums vardu Jėzaus, apie kurį skelbia Paulius.“ 14  Taip darė vieno aukšto žydų kunigo, tokio Skėvo, septyni sūnūs. 15  Bet piktoji dvasia jiems atsakė: „Žinau Jėzų ir pažįstu Paulių. O jūs kas tokie?“ 16  Tada žmogus, kuriame ta pikta dvasia buvo, šoko ant jų, visus nugalėjo ir taip prikūlė, kad tie nuogi ir sužaloti išbėgo iš tų namų. 17  Apie tai sužinojo visi Efezo gyventojai, tiek žydai, tiek graikai. Visus juos apėmė baimė ir Viešpaties Jėzaus vardas buvo aukštinamas. 18  Daug įtikėjusiųjų atėję atvirai išpažindavo ir pasisakydavo, ką darė. 19  Nemažai užsiiminėjusių magija sunešę savo knygas jas visų akivaizdoje sudegino. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių. 20  Taip Jehovos žodis galingai augo ir ėmė viršų. 21  Kai visa buvo baigta, Paulius savo dvasioje nusprendė, kad perėjęs Makedoniją ir Achają keliaus į Jeruzalę. Jis sakė: „Po to, kai apsilankysiu ten, turėsiu pamatyti ir Romą.“ 22  Taigi jis pasiuntė į Makedoniją du iš jam patarnaujančių — Timotiejų ir Erastą, o pats dar kurį laiką pasiliko Azijoje. 23  Kaip tik tuo metu dėl Kelio kilo nemenkas sambrūzdis. 24  Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, darydavo sidabrines Artemidės šventyklėles ir duodavo amatininkams nemažai uždirbti. 25  Surinkęs juos ir kitus tokių dalykų gamintojus, jis kalbėjo: „Vyrai, jūs gerai žinote, kad nuo šito verslo priklauso mūsų gerovė. 26  Tačiau jūs matote ir girdite, kad šitas Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir perkalbėjo daug žmonių, tvirtindamas, esą dievai, kurie rankomis dirbami, nėra dievai. 27  Gresia pavojus, kad ne tik bus užtraukta negarbė mūsų amatui, bet kad bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir kad didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visa gyvenama žemė, bus paversta niekais.“ 28  Tai išgirdę jie užsidegė pykčiu ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“ 29  Miestą apėmė sąmyšis ir visi kaip vienas pasileido į teatrą, pasigriebę Pauliaus bendrakeleivius makedonus Gajų ir Aristarchą. 30  Paulius norėjo eiti vidun pas liaudį, bet mokiniai jo neleido. 31  Net kai kurie Pauliui prielankūs aziarchai* atsiuntė jam žinią prašyte prašydami nestatyti savęs į pavojų ir neiti į teatrą. 32  O ten vieni šaukė viena, kiti kita, mat susirinkimas buvo pakrikas ir dauguma nežinojo, dėl ko susieita. 33  Iš minios išvedė Aleksandrą ir žydai išstūmė jį į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo liaudžiai pasiaiškinti. 34  Bet, pažinę jį esant žydą, visi ėmė vienu balsu šaukti ir apie dvi valandas rėkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“ 35  Galiausiai, nutildęs minią, ėmė kalbėti miesto raštininkas: „Efezo vyrai, kas gi iš žmonių nežino, kad efeziečių miestas yra didžiosios Artemidės šventyklos ir iš dangaus nukritusio atvaizdo globėjas? 36  Kadangi visa tai neginčytina, jums reikėtų laikytis ramiai ir nieko skubotai nedaryti. 37  Jūs atvedėte šituos vyrus, bet jie nėra nei šventyklų plėšikai, nei mūsų deivei piktžodžiauja. 38  Todėl jei Demetrijas ir su juo kiti amatininkai turi prieš ką nors skundą, tam yra teismo dienos ir prokonsulai — tegul sau ir kaltina vieni kitus. 39  O jeigu jums rūpi dar koks reikalas, jis turi būti sprendžiamas teisėtame susirinkime. 40  Juk dėl to, kas šiandien įvyko, mums gresia pavojus būti apkaltintiems maišto kurstymu, ir nėra jokios dingsties, kuria galėtume šitą triukšmingą sambūrį pateisinti.“ 41  Tai pasakęs, jis susirinkimą paleido.

Išnašos

Žr. Apd 2:9 išnašą.
Manoma, kad aziarchai buvo asmenys, įgalioti rengti šventes ir žaidynes.