Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Biblija internete | ŠVENTASIS RAŠTAS. „NAUJOJO PASAULIO“ VERTIMAS

Apaštalų darbų 14:1–28

14  Ikonijuje juodu nuėjo į žydų sinagogą ir kalbėjo taip, kad įtikėjo didelė daugybė — tiek žydų, tiek graikų.  Bet tikėjimui nepaklusę žydai sukurstė kitataučius ir nuteikė jų sielas prieš brolius.  Todėl juodu pasiliko ten gan ilgą laiką, drąsiai kalbėjo Jehovos vardu, ir jis liudijo savo malonės žodį leisdamas, kad jų rankomis būtų daromi ženklai ir stebuklai.  Miesto gyventojai pasidalijo: vieni ėjo už žydus, kiti — už apaštalus.  Kai kitataučiai ir žydai su savo vyresnybe sujudo, norėdami iš jų išsityčioti ir užmėtyti akmenimis,  šie, apie tai sužinoję, bėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes  ir skelbė gerąją naujieną tenai.  Listroje buvo vienas vyras nesveikomis kojomis — luošas nuo gimimo ir niekada nevaikščiojęs.  Sėdėdamas jis klausėsi Pauliaus kalbos. Šis įdėmiai į jį pažvelgė ir pamatęs jį turint tikėjimą, kad būtų pagydytas, 10  garsiu balsu pasakė: „Stokis ant savo kojų ir išsitiesk!“ Tas pašoko ir ėmė vaikščioti. 11  Išvydusi, ką Paulius padarė, minia ėmė garsiai šaukti likaoniečių kalba: „Dievai, pasivertę žmonėmis, nusileido pas mus!“ 12  Barnabą jie ėmė vadinti Dzeusu, o Paulių — Hermiu, mat šis vadovavo kalbai. 13  Dzeuso šventyklos, esančios priešais miestą, kunigas prie vartų atvarė jaučių ir atnešė vainikų, ketindamas su minia aukoti aukas. 14  Išgirdę apie tai, apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir puolė į minią šaukdami: 15  „Vyrai, kodėl šitaip darote?! Mes juk tokie pat silpni žmonės kaip ir jūs. Mes skelbiame jums gerąją naujieną, kad nuo šitų tuštybių gręžtumėtės į gyvąjį Dievą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose. 16  Praėjusiais laikais jis leido visoms tautoms eiti savais keliais; 17  vis dėlto nepaliko savęs nepaliudyto darydamas gera: duodamas jums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų laikų, apsčiai teikdamas jums* maisto ir džiaugsmo.“ 18  Taip kalbėdami juodu šiaip ne taip sulaikė minią, kad jiems neaukotų. 19  Tačiau iš Antiochijos ir Ikonijaus atvyko žydų. Perkalbėję minią, jie apmėtė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto manydami, kad jau miręs. 20  Mokinių apsuptas, Paulius atsikėlė ir grįžo į miestą, o rytojaus dieną su Barnabu išvyko į Derbę. 21  Paskelbę tame mieste gerąją naujieną ir nemažai žmonių padarę mokiniais, jie leidosi atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją, 22  stiprindami mokinių sielas, ragindami juos pasilikti tikėjime ir sakydami: „Į Dievo karalystę turime įeiti per daugelį suspaudimų.“ 23  Be to, jie kiekvienoje bendruomenėje paskyrė jiems vyresniuosius ir, pasimeldę, papasninkavę, patikėjo juos Jehovai, kurį šie buvo įtikėję. 24  Perėję Pisidiją, jie atėjo į Pamfiliją 25  ir, paskelbę žodį Pergėje, leidosi žemyn į Ataliją. 26  Iš ten išplaukė į Antiochiją — iš jos, patikėti Dievo malonei, buvo išvykę dirbti darbo, kurį dabar ir pabaigė. 27  Parvykę jie sukvietė bendruomenę ir papasakojo, kiek daug Dievas per juos nuveikęs ir kaip atvėręs kitataučiams tikėjimo duris. 28  Ir jie išbuvo su mokiniais nemažai laiko.

Išnašos

Pažod. „pripildydamas jūsų širdis“.