GAL kada suabejojote, ar tikrai esate tas, kas esate? Gal šis gyvenimas jums nebe pirmas? Tokie klausimai kyla daug kam. Ir ne tik mūsų laikais. Apie tai nuo pat seniausių amžių žmonės mąstė tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Kai kurie nutarė, jog viską paaiškina reinkarnacija. Reinkarnacija — tai idėja, kad žmogui mirus nematoma jo siela įsikūnija į kitą žmogų, gyvūną ar net augalą ir nugyvena dar vieną ar kelis gyvenimus.

 Mūsų dienomis irgi yra nemažai šios idėjos šalininkų. Todėl verta pasvarstyti, ar ji teisinga. Ką šia tema sako Dievo Žodis Biblija? Visų pirma pasigilinkime, iš kur mokymas apie persikūnijimą atsirado.

Istorikai ir tyrinėtojai teigia, kad apie žmogaus sielos nemirtingumą jau kalbėta senovės Babilone — mieste, įkurtame trečiojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje. Nemirtingumo problema „sulaukė didelio babiloniečių teologų dėmesio“, — knygoje The Religion of Babylonia and Assyria rašė Morisas Džastrou. Babiloniečiams „mirtis reiškė perėjimą į kitą gyvybės formą“, — aiškino jis. „Kadangi žmogui neįmanoma įsivaizduoti savęs nebegyvenančio sąmoningo gyvenimo, be abejo, tai sudarė sąlygas atsirasti primityviai teorijai, kad tam tikra forma egzistuojama nuolatos.“

Radęsis Babilone mokymas apie sielos persikūnijimą paplito ir kituose senovės pasaulio kraštuose. Indijos mąstytojai šį mokymą išplėtojo ir, remdamiesi priežasties ir pasekmės dėsniu, kurį vadino karma, suformulavo visą sistemą, kaip ir kodėl žmogus atgimsta vienu ar kitu kūnu. Idėją apie reinkarnaciją perėmė ir įtakingi graikų filosofai. Taip ši doktrina paplito gana plačiai.

Šiais laikais Vakarų šalyse domėtis reinkarnacija vėl madinga. Rytų religijų idėjomis ir ritualais žavisi nemažai visuomenėje garsių žmonių, taip pat jaunoji karta. Knygose ir interneto svetainėse gausu pasakojimų apie neva reikšmingus praeito gyvenimo įvykius. Daugelyje šalių plinta „ankstesnio gyvenimo terapija“. Tokiuose seansuose per hipnozę mėginama kapstytis po „buvusius“ žmogaus gyvenimus ir ieškoti priežasčių, kodėl jis dabar turi tam tikrą sveikatos sutrikimą arba kodėl linkęs elgtis vienaip ar kitaip.

Nors reinkarnacija tikima nuo seno, reikėtų panagrinėti, ar ši idėja teisinga. Krikščionims turėtų rūpėti, ar ji neprieštarauja Šventojo Rašto mokymams — juk jais grindžiama visa krikščionybė (Jono 17:17). Mūsų Kūrėjas Jehova yra gyvybės Šaltinis, „Dievas, kuris apreiškia paslaptis“. Savo Žodyje Biblijoje jis praskleidžia paslapties šydą ir paaiškina žmonėms apie gyvenimą bei mirtį. Šiuo atžvilgiu Biblija — nepamainoma knyga (Danieliaus 2:28; Apaštalų darbų 17:28).

Dievo mokymus lengviausia suprasti tada, kai leidžiame Biblijai aiškinti pačiai save. Pavyzdžiui, Pradžios 3:19 rašoma, ką Dievas sakė Adomui, kai šis su žmona Ieva jam nepakluso: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ Adomas buvo padarytas iš žemės dulkių. Mirdamas į dulkes ir sugrįžo. Taigi Dievo paaiškinimas paprastas: miręs žmogus ne atgimsta kažkuo kitu, o paprasčiausiai nustoja egzistuoti. * Kaip karštis ir šaltis, diena ir naktis, šviesa ir tamsa yra antonimai, taip ir mirtis yra gyvenimo priešingybė. Mirusieji yra mirę. Atrodo, paprasta, bet argi tai ne logiška?

O kodėl tada būna, kad žmonės prisimena, jų įsitikinimu, įvykius iš ankstesnio gyvenimo? Žmogaus proto ir pasąmonės darbas kol kas nėra iki galo suprantamas. Ne visai žinoma ir kokį poveikį tam daro įvairūs vaistai bei traumos. Mūsų smegenų saugykloje sukauptas milžiniškas informacijos kiekis. Iš tos informacijos kuriasi sapnai, ja maitinasi vaizduotė. Kai kurie įsivaizduojami įvykiai būna tokie ryškūs, kad atrodo kaip tikri. Tiesa, kartais panašių keistų potyrių gali sukelti ir piktosios dvasios (1 Samuelio 28:7-19).

 Kiekvienas žmogus paprastai trokšta gyventi ir nori žinoti ateitį. Iš kur toks troškimas atsirado? Įdomu, jog Biblijoje apie Kūrėją sakoma: „Jis įdiegė amžinybę į jų [žmonių] širdį“ (Mokytojo 3:11). Taigi noras gyventi nuolatos, be pertrūkio, mums įdiegtas nuo prigimties.

Jei žmogaus Kūrėjas Jehova įskiepijo norą gyventi amžinai, logiška manyti, kad turėtų ir paaiškinti, kaip tą norą įgyvendinti. Biblijoje pasakojama, kad Dievas jam klusnius žmones ketina apdovanoti amžinu gyvenimu žemėje, kuri bus paversta rojumi. „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“, — giedojo Dievo įkvėptas karalius Dovydas (Psalmyno 37:29, Brb). Su šiais Dievo ketinimais glaudžiai susijęs vienas esminių Biblijos mokymų — prisikėlimas iš mirusiųjų (Apaštalų darbų 24:15; 1 Korintiečiams 15:16-19).

Biblijoje yra aštuoni liudininkų pasakojimai apie žmones, grąžintus iš mirties į gyvenimą. * Jie buvo tiesiog prikelti, ne reinkarnavosi. Prikeltuosius iškart atpažino šeimynykščiai ir draugai. Nė vienu atveju giminaičiams nereikėjo ieškoti, kur gimė koks kūdikis, ir mėginti atpažinti, į ką galėjo persikūnyti prarasto artimo žmogaus siela (Jono 11:43-45).

Kaip gera žinoti Dievo Žodžio pažadą, kad dauguma užmigusiųjų mirties miegu bus grąžinti į gyvenimą Dievo naujajame pasaulyje! O naujasis pasaulis nebe už kalnų. Jis netrukus pakeis dabartinį, senąjį, sugedusį pasaulį (2 Petro 3:13, 14). Informacija apie įvairias milijardų žmonių gyvenimo detales dabar saugoma beribėje, tobuloje Jehovos atmintyje — atmintyje Dievo, kuris atsimena net visų žvaigždžių vardus! (Psalmyno 147:4; Apreiškimo 20:13) Kai jis naujajame pasaulyje vieną po kitos į gyvenimą sugrąžins ištisas žmonių kartas, kiekvienas galės susidaryti genealoginį medį ir susipažinti su savo protėviais. Kas galėtų likti abejingas tokiems Dievo pažadams!