PAUKŠČIAI gyvena visoje žemėje, ir iš visų gyvūnų juos stebėti bene lengviausia. Beje, tai labai malonus, įdomus užsiėmimas, nes jie vieni nuo kitų skiriasi išvaizda, spalva, giesmėmis, šėlionėmis, įpročiais.

Sparnuočius galite stebėti tiesiog per savo virtuvės langą. Gal pavyks pamatyti sliekų ieškantį juodąjį strazdą, vabzdžius gaudančią musinukę, apie patelę sparną rėžiantį balandį, nepailstamai lizdelį lipdančią kregždę, alkanus jauniklius penintį dagilį.

Kai kurie paukščiai, kaip antai danguje išdidžiai sklandantys ereliai, sakalai, vanagai, yra tiesiog įspūdingi. Kiti, pavyzdžiui, dėl gardaus kąsnelio besipešantys žvirbliai, krūtinę išpūtęs karvelis, norintis sužavėti, regis, jam visai abejingą patelę, praradusios pusiausvyrą žemyn galva ant siūbuojančių laidų kybančios ir klykaujančios kakadu, privers šypsotis. O migruojančių gandrų, gervių ar žąsų virtinės suvirpins širdį. Tokią paukščių migraciją žmonės stebi  jau tūkstančius metų ir negali atsistebėti jų sugebėjimu didžiulius atstumus įveikti laikrodžio tikslumu. Juk ir pats Kūrėjas yra pasakęs: „Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti“ (Jeremijo 8:7).

Biblijoje paukščiai minimi daugybę kartų ir dažniausiai norint pamokyti kai ko naudingo. Pavyzdžiui, apie strutį ir jo neįtikėtiną greitį Dievas Jobui pasakė: „Kai išskleidęs sparnus jis leidžiasi bėgti, padaro gėdą žirgui ir raiteliui“ * (Jobo 39:13, 18). Be to, Jobo paklausė: „Argi iš tavęs išmoko sakalas skraidyti [...] Argi tavo įsakymu erelis sklando?“ (Jobo 39:26, 27) Ko iš to pasimokome? Paukščiai visa tai daro be jokios mūsų pagalbos. Ir jų gebėjimai byloja apie Dievo, ne mūsų, išmintį.

Karalius Saliamonas rašė apie pavasario šauklį — purplelį (Giesmių giesmės 2:12). Psalmininkas, išsakydamas savo troškimą tarnauti Dievo šventykloje, minėjo kregždę. Jis su pavydu sakė: „Net žvirblis randa namus ir kregždė lizdą savo jaunikliams prie tavo aukurų, Galybių Viešpatie“ (Psalmyno 84:2-4 [84:1-3, Brb]).

Vieni gražiausių palyginimų apie paukščius yra Jėzaus. Štai Mato 6:26 rašoma: „Įsižiūrėkite į dangaus paukščius: jie nei sėja, nei pjauna, nei į svirnus neša, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne vertingesni už juos?“ Tokia jaudinančia iliustracija Jėzus patikino savo sekėjus, kad jie brangūs Dievui ir niekada neturėtų abejoti, ar jis aprūpins juos būtiniausiais dalykais (Mato 6:31-33).

Šiais laikais paukščių stebėjimas yra populiarus laisvalaikio užsiėmimas, ir tai suprantama, nes jie mus žavi savo žaismingumu, grožiu, tuoktuvių ritualais ir giesmėmis. Dėmesingas stebėtojas iš jų gali pasimokyti kai ko naudingo. Ar įsižiūrite į dangaus paukščius?