KODĖL mums turėtų rūpėti senovės Romos imperatorius? Jei domitės krikščionybe, turėtumėte žinoti, jog Konstantino politiniai bei religiniai manevrai paveikė daugelio bažnyčių mokymus, ir šis poveikis juntamas iki šiol. Pasidomėkime kaip.

313 metais Konstantinui būnant Romos imperijos vakarinių provincijų imperatoriumi, rytines provincijas valdė Licinijus ir Maksiminas. Konstantino ir Licinijaus bendru susitarimu buvo suteikta tikėjimo laisvė visiems, tarp jų ir krikščionims. Konstantinas palaikė krikščionybę, tikėdamasis, jog ši religija suvienys imperiją. *

Suvokęs, jog bažnyčias skaldo nesutarimai, Konstantinas buvo priblokštas. Trokšdamas vienybės, jis siekė sukurti „teisingą“ doktriną ir priversti jos laikytis. Kad pelnytų imperatoriaus palankumą, vyskupai turėjo eiti į religinius kompromisus. Kurie taip elgėsi, būdavo atleidžiami nuo mokesčių ir dosniai remiami. „Priėmusiems, jo požiūriu, teisingą krikščionišką doktriną, — teigė istorikas Čarlzas Frimenas (Charles Freeman), — atsiverdavo galimybė ne tik patekti į dangų, bet ir naudotis gausiomis žemiškomis gėrybėmis.“  Taip dvasininkai tapo įtakingais pasaulietiniais veikėjais. „Bažnyčia įgijo užtarėją, — sako istorikas A. H. M. Džonsas (Jones), — aišku, ir šeimininką.“

Imperatoriaus sąjunga su vyskupais pagimdė religiją, propaguojančią tiek krikščioniškas, tiek pagoniškas dogmas. Vargu ar galėjo būti kitaip, nes Konstantinui rūpėjo ne tiesa apie Dievą, o religinis pliuralizmas. Šiaip ar taip, jis buvo pagoniškos imperijos valdovas. Kad įtiktų abiem religinėms stovykloms, jis „apgalvotai [pasirinko] nekonkretumo politiką“, — rašė vienas istorikas.

Nors Konstantinas teigė esąs krikščionybės šalininkas, širdyje tebebuvo pagonis. Pavyzdžiui, užsiiminėjo astrologija ir būrimu — okultiniais veiksmais, smerkiamais Biblijoje (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Romoje stovinčioje Konstantino triumfo arkoje šis imperatorius pavaizduotas aukojantis pagonių deivėms. Jis propagavo saulės dievo kultą — šios dievybės atvaizdas puikavosi ant monetų. Gyvenimui einant į pabaigą, Umbrijos miestelyje (Italija) Konstantinas netgi leido pastatyti šventyklą jam ir jo šeimai ir paskirti joje tarnauti kunigus.

„Krikščionišką“ krikštą Konstantinas vis atidėliojo ir tai padarė likus vos kelioms dienoms iki mirties (mirė 337 metais). Daugelio mokslininkų nuomone, jis delsė krikštytis norėdamas išsaugoti tiek imperijoje gyvenančių krikščionių, tiek pagonių politinę paramą. Natūralu, kad šio imperatoriaus biografija ir vėlyvas krikštas kelia abejonių dėl jo nuoširdaus tikėjimo Kristumi. Vis dėlto aišku viena: Bažnyčia, kurią Konstantinas įteisino, tapo galinga politine bei religine struktūra; ji nusigręžė nuo Kristaus ir susitapatino su pasauliu. Tačiau Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui“ (Jono 17:14). Iš anos supasaulėjusios Bažnyčios atsirado daugybė denominacijų ir sektų.

Ką mums visa tai reiškia? Neturėtume patikėti jokios Bažnyčios mokymais nepatikrinę, ar jie atitinka tai, ko moko Biblija (1 Jono 4:1).