Jobo 37:1–24

  • Gamtos jėgos byloja apie Dievo didybę (1–24)

    • Dievas nutraukia žmogaus užsiėmimą (7)

    • „Pamąstyk apie didingus Dievo darbus“ (14)

    • Ne žmogui suvokti Visagalį (23)

    • Nedera laikyti savęs išmintingu (24)

37  Dėl to man daužosi širdis,krūtinėj smarkiai plaka.  2  Tik paklausykit jo griausmingo balso,dundesio, iš lūpų jo atsklindančio!  3  Per visą dangų Dievas jį paleidžia,lig žemės pakraščių žaibus nusviedžia.+  4  Tada kažkas lyg suriaumoja –balsu galingu jis sugriaudžia,+ir kol jo balsas dunda, žaibams jis duoda valią.  5  Griausmingas Dievo balsas+ kelia nuostabą,suvokt negalime didžių darbų, kuriuos jis daro.+  6  Štai sniegui sako: ‘Krisk į žemę!’,+liūtingam lietui: ‘Smarkiai pliaupk!’,+  7  ir taip nutraukia jis žmogaus užsiėmimą*,idant mirtingasis apie jo darbus sužinotų.  8  Po urvus žvėrys išsislapstoir tūno savo guoliuose.  9  Iš savo kambario išpuola vėtra,+su šiaurės vėjais plūsta šaltis.+ 10  Vos Dievas pūsteli, tuoj užsitraukia ledas,+užšąla vandenų platybės.+ 11  Jis debesis drėgmės pritvenkiair pažeria juose žaibų.+ 12  Jie plaukia ten, kur jis pakreipia,ir visa, kas jo įsakyta, žemėj vykdo.+ 13  Juos siunčia ir norėdamas ką nors nubausti,+ ir laukus pagirdyt,ir meilę ištikimą kam parodyt.+ 14  Klausykis, Jobai,stabtelk, pamąstyk apie didingus Dievo darbus.+ 15  Ar išmanai, kaip Dievas debesis suvaldoir kaip iš debesies paleidžia žaibą? 16  Ir kaip yra, kad kybo debesys danguj, – ar išmanai?+ Juk visa tai – darbai nuostabūs Visažinio.+ 17  Kodėl įkaista tavo apdaras,kai žemė tyli, vėjui iš pietų pakilus?+ 18  Ar jam galėtumei padėt išploti dangų,+nukaldinti, kad būtų tvirtas tartum veidrodis? 19  Patark, ką jam turėtume kalbėti. Nežinome, ką jam sakyt, nes esam tamsoje. 20  Gal jam bus pranešta, kad aš prabilti noriu? O gal kas nors pasakė ką svarbaus, ką perduot jam vertėtų?+ 21  Nemato žmonės saulės,nors danguje ji šviečia,kol vėjas nepraskrieja, kol neišsklaido debesų. 22  Iš šiaurės aukso spindesys ateinair Dievo prakilnybė+ kvapą gniaužia. 23  Ne mums suvokti Visagalį.+ Nors ir labai galingas,+nei savo teisingumo,+ nei teisumo didžio+ jis nepamina. 24  Tad žmonės turi pagarbiai bijoti Dievo.+ O kas įsivaizduoja esąs išmintingas, jo palankumo nepelnys.“+

Išnašos

^ Pažod. „ranką kiekvieno žmogaus jis užantspauduoja“.