Galatams 1:1–24
1 Rašau aš, Paulius – apaštalas, paskirtas ne žmonių ir ne žmogaus, o Jėzaus Kristaus+ ir Dievo,+ mūsų Tėvo, prikėlusio jį iš mirusių.
2 Aš ir visi su manimi esantys broliai rašome jums, Galatijos bendruomenės.
3 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus.
4 Jis atidavė save už mūsų nuodėmes,+ kad išvaduotų mus iš dabartinio nedoro pasaulio*+ pagal Dievo, mūsų Tėvo, valią.+
5 Dievui šlovė per amžių amžius. Amen.
6 Stebiuosi, kad nuo to, kuris per Kristaus malonę jus pašaukė, taip greitai persimetate prie kitos gerosios naujienos.+
7 Bet kitos nėra. Yra tik tie, kurie drumsčia jūsų ramybę+ ir gerąją naujieną apie Kristų nori iškreipti.
8 Net jeigu mes patys ar koks angelas iš dangaus paskelbtų jums kitokią gerąją naujieną, negu jums jau paskelbėme, tebūna prakeiktas!
9 Dar kartą sakau jums, ką jau esame sakę: kas skelbia jums kitokią gerąją naujieną, negu esate priėmę, tas tebūna prakeiktas!
10 Kieno pritarimo aš dabar siekiu: žmonių ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Jei tebesistengčiau įtikti žmonėms, nebūčiau Kristaus vergas.
11 Žinokite, broliai, kad geroji naujiena, kurią paskelbiau, atėjo ne nuo žmogaus.+
12 Ne žmogus man ją perdavė ir ne žmogus jos mokė – gerąją naujieną man apreiškė Jėzus Kristus.
13 Jūs, be abejo, girdėjote, kaip elgiausi, kai buvau žydų tikėjimo išpažinėjas,+ – kaip aršiai persekiojau Dievo bendruomenę ir ją naikinau.+
14 Laikydamasis žydų mokymų aš uolumu pranokau savo bendraamžius tautiečius ir visaip gyniau savo tėvų tradicijas.+
15 Bet Dievas, kuris leido man gimti, iš savo malonės mane pašaukė.+ Norėdamas
16 per mane apreikšti savo Sūnų, jis patikėjo man skelbti gerąją naujieną apie jį tautoms.+ Tada aš nenuskubėjau tartis su kokiu žmogumi
17 ir nenuvykau į Jeruzalę pas apaštalus, pašauktus pirma manęs, bet iškeliavau į Arabiją, o paskui sugrįžau į Damaską.+
18 Po trejų metų nuvykau į Jeruzalę+ pas Kefą*+ ir pasilikau pas jį penkiolika dienų.
19 Kitų apaštalų nesutikau – tik Jokūbą,+ Viešpaties brolį.
20 Dievas žino, kad rašau jums tiesą, nemeluoju.
21 Paskui išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis.+
22 O Kristaus bendruomenės Judėjoje mano veido nebuvo mačiusios.
23 Jos tik buvo girdėjusios: „Tas, kuris mus persekiojo+ ir mėgino mūsų tikėjimą sunaikinti,+ dabar skelbia gerąją naujieną.“
24 Dėl to, kas su manimi nutiko, jos šlovino Dievą.
