2 Petro 1:1–21

  • Pasveikinimas (1)

  • „Stenkitės išlikti verti savo pašaukimo“ (2–15)

    • Tikėjimas ir kitos dorybės (5–9)

  • Pasitikėjimas pranašišku žodžiu (16–21)

1  Simonas Petras, Jėzaus Kristaus vergas ir apaštalas, tiems, kurie dėl mūsų Dievo ir dėl Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumo yra, kaip ir mes, įgiję brangų tikėjimą.  Tesuteikia jums Dievas apsčiai malonės ir ramybės* dėl to, kad stengiatės gerai pažinti+ jį ir mūsų Viešpatį Jėzų.  Savo galybe Dievas suteikė mums visa, ko reikia, kad galėtume gyventi dievotai, nes jį gerai pažįstame – pažįstame tą, kuris mus pašaukė,+ taip apreikšdamas savo šlovę ir gerumą.  Kadangi yra šlovingas ir geras, jis padovanojo mums brangiuosius ir didinguosius pažadus,+ kad pabėgę nuo sugedimo, išplitusio pasaulyje dėl geidulystės, taptumėte dieviškos prigimties.+  Todėl kuo uoliausiai stenkitės+ praturtinti savo tikėjimą dorybingumu,+ dorybingumą – tiesos supratimu,+  tiesos supratimą – susivaldymu,+ susivaldymą – ištverme, ištvermę – dievotumu,+  dievotumą – broliškumu, broliškumą – meile.+  Juk jeigu tie dalykai jumyse tarpsta, tuomet visa, ką žinote apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, neleis jums likti neveikliems ar bevaisiams.+  O kam viso to trūksta, tas yra aklas ir užsimerkęs, kad nematytų šviesos*.+ Jis pamiršo, kad jo senosios nuodėmės buvo nuvalytos.+ 10  Todėl, broliai, kaip įmanydami stenkitės išlikti verti savo pašaukimo+ ir išrinkimo. Jei tai darysite, tikrai nenupulsite.+ 11  Tada jums plačiai atsivers durys į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Karalystę.+ 12  Todėl aš visada priminsiu jums šiuos dalykus, nors juos žinote ir tvirtai laikotės jums apreikštos tiesos. 13  Kol tebesu šioje palapinėje*,+ jaučiu pareigą jus žadinti ir visa tai jums priminti.+ 14  Aš žinau, kad jau greitai mano palapinė bus nugriauta, – tą man leido suprasti mūsų Viešpats Jėzus Kristus.+ 15  Tad aš darysiu viską, kad man išėjus visus tuos dalykus prisimintumėte. 16  Mes pasakojome jums apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir apie metą, kai jis bus grįžęs,* remdamiesi ne gudriais pramanais, o tuo, kad savo akimis regėjome jo didybę.+ 17  Jis gavo nuo Dievo Tėvo garbę ir šlovę ir iš didingosios šlovės jam nuskambėjo žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi.“+ 18  Išties, mes girdėjome šiuos žodžius skambant iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno. 19  Taip mūsų pasitikėjimas pranašišku žodžiu dar labiau sustiprėjo, ir jūs gerai darote žvelgdami į jį tarsi į žiburį,+ šviečiantį tamsioje vietoje, jūsų širdyse, kol ims aušti diena ir patekės priešaušrio žvaigždė.+ 20  Jūs žinote, kad jokia Raštuose užrašyta pranašystė nėra pagrįsta žmonių samprotavimais. 21  Jokia pranašystė nėra atėjusi žmogaus valia+ – pranašai kalbėjo tai, kas nuo Dievo, nes buvo įkvėpti šventosios dvasios.+

Išnašos

Arba „taikos“.
Arba galbūt „aklas ir trumparegis“.
T. y. kūne.
Žodžiais „metą, kai jis bus grįžęs“ verčiamas gr. daiktavardis parousia. Žr. žodynėlyje „paruzija“.