Rodyti straipsnį

Kokių nuodėmių Dievas neatleidžia?

Neatleistina nuodėmė yra veiksmas, padarytas su tokia nuostata, kuri trukdo gauti Dievo atleidimą. Kaip tokia nuostata atsiranda?

Dievas atleidžia tiems, kas už savo nuodėmes atgailauja, stengiasi laikytis jo nustatytų normų ir tiki Jėzų Kristų (Apaštalų darbų 3:19, 20). Vis dėlto asmuo gali taip palinkti daryti bloga, kad savo nuostatos ar elgesio niekada nepakeis. Biblijoje pasakyta, kad toks žmogus yra „piktos, netikinčios širdies“ ir kad jį užkietino „apgaulinga nuodėmės vilionė“ (Hebrajams 3:12, 13). Toks asmuo tampa nepataisomu Dievo priešininku, panašiai kaip krosnyje išdegtas molio dirbinys, kurio formos pakeisti neįmanoma (Izaijo 45:9). Kadangi nėra pagrindo tokio žmogaus pasigailėti, jo nuodėmė laikoma neatleistina (Hebrajams 10:26, 27).

Jėzaus dienomis neatleistiną nuodėmę padarė kai kurie žydų religiniai vadovai. Nors žinojo, kad Jėzus stebuklus daro Dievo šventosios dvasios galia, jie tvirtino, kad galią jam suteikė Šėtonas (Morkaus 3:22, 28–30).

Pavyzdžiai, kokias nuodėmes Dievas atleidžia

  • Piktžodžiavimas dėl nežinojimo. Apaštalas Paulius prieš tapdamas krikščioniu buvo piktžodžiautojas, bet vėliau rašė: „Manęs buvo pasigailėta, nes taip dariau dėl nežinojimo ir netikėjimo“ (1 Timotiejui 1:13).

  • Ištvirkavimas. Biblijoje sakoma, kad kai kurie asmenys buvo ištvirkautojai, bet pasikeitė ir Dievas jų nuodėmę atleido (1 Korintiečiams 6:9–11).

„Kaip žinoti, ar nepadariau neatleistinos nuodėmės?“

Jei nuoširdžiai gailitės dėl padarytos nuodėmės ir trokštate pasikeisti, jūsų nuodėmė nėra neatleistina. Dievas gali atleisti net jei dėl tos pačios priežasties suklupote ne sykį, tik svarbu neužkietinti širdies ir netapti Dievo priešininku (Patarlių 24:16).

Kai kurie mano, kad padarė neatleistiną nuodėmę, nes juos kamuoja kaltės jausmas. Bet Biblijoje mokoma, kad ne visada galime pasitikėti savo jausmais (Jeremijo 17:9). Be to, Dievas neįgaliojo mūsų nieko teisti – nei kitų, nei savęs (Romiečiams 14:4, 12). Jis gali mums atleisti net tada, kai širdis mus smerkia (1 Jono 3:19, 20).

Ar Judas Iskarijotas padarė neatleistiną nuodėmę?

Taip. Kadangi buvo godus, Judas vogdavo pinigus, paaukotus šventam tikslui. Jis netgi apsimetė, esą jam rūpi vargšai, nors iš tikrųjų siekė surinkti daugiau pinigų, kad galėtų jų pavogti (Jono 12:4–8). Kai Judo širdis palinko į bloga nepataisomai, jis išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Jėzus žinojo, kad už savo poelgius Judas niekada neatgailaus, todėl pavadino jį „pražūties sūnumi“ (Jono 17:12). Tai reiškė, kad miręs Judas pražus amžiams ir nebus prikeltas (Morkaus 14:21).

Judas neparodė tikros atgailos. Savo kaltę jis išpažino ne Dievui, o religiniams vadovams, su kuriais buvo susimokęs (Mato 27:3–5; 2 Korintiečiams 7:10).