Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Jehovos liudytojai

lietuvių

Kas yra krikštas?

Kas yra krikštas?

Krikštas – tai asmens panardinimas į vandenį ir iškėlimas iš jo. * Todėl Jėzus buvo pakrikštytas didelėje upėje (Mato 3:13, 16). Panašiai ir Etiopijos valdininkas paprašė Pilypo būti pakrikštytas, kai jie privažiavo vandens telkinį (Apaštalų darbų 8:36–40).

Krikšto reikšmė

Biblijoje krikštas palyginamas su laidojimu (Romiečiams 6:4; Kolosiečiams 2:12). Krikštas vandenyje vaizduoja, kad asmuo miršta – atsisako ankstesnės gyvensenos – ir atgyja – pradeda Dievui pasiaukojusio krikščionio gyvenimą. Žingsniai link krikšto ir pats krikštas yra Dievo nustatytos priemonės įgyti švarią sąžinę tiems, kas tiki Jėzaus Kristaus auka (1 Petro 3:21). Todėl Jėzus ir mokė, kad jo sekėjai turi pasikrikštyti (Mato 28:19, 20).

Ar krikštas apvalo nuo nuodėmių?

Ne. Biblija moko, kad nuo nuodėmių mus gali apvalyti tik Jėzaus Kristaus kraujas (Romiečiams 5:8, 9; 1 Jono 1:7). Vis dėlto, kad galėtų pasinaudoti Jėzaus aukos teikiama nauda, asmuo turi tikėti Jėzų, pasikeisti ir gyventi vadovaudamasis Jėzaus mokymais bei pasikrikštyti (Apaštalų darbų 2:38; 3:19).

Ar Biblijoje mokoma, kad reikia krikštyti kūdikius?

Ne, Biblijoje apie kūdikių krikštą nėra mokoma. Kai kuriose religijose yra įprasta kūdikį pakrikštyti (apšlakstant ar užpilant vandens ant galvos) ir kartu duoti jam vardą. Bet krikščioniu tapti gali asmuo, kuris yra pakankamo amžiaus suprasti ir tikėti „gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ (Apaštalų darbų 8:12). Tam būtina įsiklausyti į Dievo Žodį ir jį priimti, atgailauti (Apaštalų darbų 2:22, 38, 41). Kūdikis to padaryti negali.

Be to, Biblija moko, kad, Dievo požiūriu, krikščionių šeimoje augantys vaikai dėl tėvų tikėjimo yra šventi, arba tyri (1 Korintiečiams 7:14). Jei kūdikius krikštyti būtų privalu, jiems nereikėtų dėl tėvų tikėjimo gaunamos malonės. *

Klaidingos nuomonės apie krikščionių krikštą

Klaidinga nuomonė. Vietoj visiško panardinimo yra tinkama asmenį apšlakstyti ar užpilti vandens jam ant galvos.

Faktas. Visais atvejais, kai Biblijoje minimas krikštas, asmenys buvo į vandenį panardinti. Pavyzdžiui, kai Jėzaus mokinys Pilypas krikštijo Etiopijos valdininką, „abudu įbrido į vandenį“. Vyrą pakrikštijus, abu iš vandens išbrido (Apaštalų darbų 8:36–39). *

Klaidinga nuomonė. Biblija leidžia suprasti, kad kai krikštą priimdavo visi namai, būdavo krikštijami ir kūdikiai. Pavyzdžiui, joje rašoma, kad Filipų kalėjimo prižiūrėtojas „su visais saviškiais buvo nedelsiant pakrikštytas“ (Apaštalų darbų 16:31–34).

Faktas. Iš pasakojimo apie kalėjimo prižiūrėtojo atsivertimą suprantame, jog pakrikštytieji suprato jiems paskelbtą „Jehovos žodį“, taip pat pasakyta, kad jie visi džiūgavo (Apaštalų darbų 16:32, 34). Iš to galime daryti išvadą, kad jei kalėjimo prižiūrėtojo namuose kūdikių ir buvo, jie nebuvo pakrikštyti, nes Jehovos žodžio nebūtų galėję suprasti.

Klaidinga nuomonė. Kad kūdikius reikia krikštyti, mokė pats Jėzus sakydamas, jog Dievo karalystė priklauso vaikeliams (Mato 19:13–15; Morkaus 10:13–16).

Faktas. Tai sakydamas Jėzus kalbėjo ne apie krikštą. Šiais žodžiais jis norėjo pabrėžti, kad Dievo Karalystę paveldės tie, kas bus kaip vaikai – nuolankūs ir imlūs jo mokymams (Mato 18:4; Luko 18:16, 17).

^ pstr. 2 Graikų kalbos žodžio, verčiamo „krikštas“, šaknis reškia „panardinti“. Žiūrėkite Theological Dictionary of the New Testament, t. 1, p. 529.

^ pstr. 9 Žinyne The International Standard Bible Encyclopedia rašoma, jog „N[aujajame] T[estamente] apie kūdikių krikštą nė neužsimenama“, ir teigiama, kad ši tradicija kilo „klaidingai supratus krikšto esmę ir perdėtai jį sureikšminus“, tai yra ėmus manyti, kad krikštas apvalo nuo nuodėmių (t. 1, p. 416–417).

^ pstr. 12 Žinyne New Catholic Encyclopedia po paantrašte „Krikštas (Biblijoje)“ sakoma: „Akivaizdu, kad ankstyvosios bažnyčios nariai buvo krikštijami panardinant“ (t. 2, p. 59).