Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Jehovos liudytojai

lietuvių

JAUNIMAS KLAUSIA...

Ką daryti, jei sunkiai sergu? 3 dalis

Ką daryti, jei sunkiai sergu? 3 dalis

Jaunystė dažnai siejama su gera sveikata ir iš pažiūros neišsenkama energija. Vis dėlto kai kurie jaunuoliai rimtai serga. Gal ir tu? Jei taip, galbūt tave padrąsins trijų jaunų Jehovos liudytojų – Vlorijos, Džastino ir Nisos – pasakojimai. Atkreipk dėmesį, kas jiems padeda išverti.

 Vlorija

Būdama keturiolikos metų susirgau fibromialgija. Kai suėjo dvidešimt, jau sirgau ir artritu, vilklige bei Laimo liga. Nelengva daryti tai, ką noriu, nes man nuolat silpna. Ne sykį buvau paralyžuota nuo klubų iki pėdų, tad tenka naudotis neįgaliojo vežimėliu.

Blogiau už fizinį skausmą buvo emocinės kančios, kurias patyriau dėl to, kad negalėjau atlikti net paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, rašyti arba atidaryti stiklainį. Matydavau kitus bendraamžius vaikštant ir galvodavau, kodėl man tai daryti taip sunku? Jaučiausi nevykėlė.

Bet sulaukiau daug pagalbos. Mane palaikė ne tik šeima, bet ir Jehovos liudytojų bendruomenė, prie kurios priklausau. Bendruomenės nariai dažnai mane lankė, todėl nesijaučiau tokia vieniša. Kai kurie kviesdavo į įvairius renginius, nors mane, sėdinčią vežimėlyje, įkelti į mašiną ir iškelti iš jos nėra lengva.

Ypač dėmesingi buvo pagyvenę bendruomenės nariai, nes jie gerai žino, ką reiškia turėti sveikatos problemų. Jie padėjo man susitaikyti su savo ribotumais ir nesijausti kaltai, kad negaliu daryti tiek, kiek gali kiti. Laimingiausia jaučiuosi dalyvaudama bendruomenės sueigose ir būdama evangelizacijos tarnyboje (Hebrajams 10:25). Tada suprantu, kad nors ir sergu, ne taip jau ir skiriuosi nuo kitų.

Visada turiu omenyje, kad Jehova duoda to, ko reikia, kad išvertume. Pavyzdžiui, Biblijoje sakoma, kad net jeigu žmogus iš išorės nyksta, jo vidus gali būti „diena iš dienos atnaujinamas“ (2 Korintiečiams 4:16). Būtent taip aš ir jaučiuosi!

Pamąstyk. Jei rimtai sergi, kodėl svarbu neužsisklęsti savyje? Jei tavo sveikata gera, kaip galėtum padėti tam, kuris serga? (Patarlių 17:17)

 Džastinas

Sykį griuvau ant žemės ir negalėjau atsikelti. Spaudė krūtinę, negalėjau pajudėti. Mane skubiai nuvežė į ligoninę. pradžių gydytojai nesuprato, kas man yra. Bet po dar kelių panašių atsitikimų jie nustatė, kad sergu Laimo liga.

Laimo liga pakenkė mano nervų sistemai. Nors ligą nustatė prieš kelerius metus, mane vis dar ima drebulys, kartais nevaldomas. Būna dienų, kai skauda visą kūną arba taip sopa rankų pirštus, kad negaliu jų net pajudinti, – toks jausmas, lyg sąnariai būtų surūdiję.

Kartais sau sakydavau, kad esu per jaunas taip sirgti, ir tada apimdavo pyktis. Kasdien su ašaromis melsdavausi Dievui, klausdavau jo, už ką man visa tai. Net ėmiau manyti, kad Dievas mane apleido. Bet paskui apmąsčiau Biblijos pasakojimą apie Jobą. Jobas nesuprato, kodėl turėjo patirti tiek daug sunkumų, tačiau vis tiek liko Dievui ištikimas. Jeigu tai pavyko jam, prispaustam didžiulių vargų, pavyks ir man.

Mane labai palaiko bendruomenės vyresnieji. Jie vis pasiteirauja, kaip jaučiuosi. Vienas vyresnysis pasakė, kad kai tik norėsiu pasikalbėti, galiu jam paskambinti bet kuriuo paros metu. Kasdien dėkoju Jehovai už tokius draugus (Izaijo 32:1, 2).

Neretai, sunkiai sirgdami, pamirštame vieną svarbų faktą – Jehova žino, ką mes išgyvename. Biblijoje sakoma: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys“ (Psalmyno 55:23 [55:22]). Taip daryti stengiuosi kiekvieną dieną.

Pamąstyk. Kaip tave mylintys žmonės gali padėti tau ištverti, kai sunkiai sergi? (Patarlių 24:10; 1 Tesalonikiečiams 5:11)

 Nisa

Paauglystėje man diagnozavo Marfano sindromą – ligą, kuri pažeidžia ir silpnina sąnarius. Marfano sindromas taip pat gali pakenkti širdžiai, akims bei kitiems svarbiems organams. Skausmo man netenka kęsti kasdien, bet kai jis užeina, gali būti labai stiprus.

Kai išgirdau diagnozę, daug verkiau. Sielojausi, kad negalėsiu užsiimti tuo, ką taip mėgstu. Pavyzdžiui, man patinka šokti, todėl supratusi, kad vieną dieną tą daryti bus per daug skausminga arba kad skausmas neleis net vaikščioti, ateities labai baiminausi.

Didžiulė parama man buvo sesuo. Ji padėjo nustoti gailėtis savęs. Sakė, kad neturėčiau gyventi baimėje, nes ji sugrauš mane. Ji taip pat skatino mane nuolat melstis, – juk jeigu kas gerai supranta, ką išgyvenu, tai Jehova (1 Petro 5:7).

Biblijos eilutė, kuri mane ypač padrąsina, yra Psalmyno 18:7 [18:6]. Joje rašoma: „Savo skausme šaukiausi Viešpaties, prašiau savo Dievo pagalbos. Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje, ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.“ Skaitydama šią eilutę supratau, kad kai melsiu Jehovą padėti man ištverti, jis išgirs ir padės. Jis visada šalia.

Suvokiau, kad natūralu jaustis liūdnai ar net prislėgtai dėl užklupusios nelaimės. Svarbiausia neleisti tokiems jausmams imti viršų ir pakenkti draugystei su Dievu. Ne jis sukelia mums nelaimes, bet jis visada bus šalia, jei tik skirsime jam savo gyvenime pirmą vietą (Jokūbo 4:8).

Pamąstyk. Ar dėl mūsų kančių kaltas Dievas? (Jokūbo 1:13)